grunskis.netfirst.html

Miesto viešoji erdvė. tarp tradicijos ir ideologijos.

Pratarmė

    Ši knyga vienaip ar kitaip apibendrina daugiau kaip dešimtmetį vykusį darbą, kuris buvo pradėtas dar disertacijos rengimo metu 1997 m. ir buvo tęsiamas nuo 2002 m. Per šį turiningą laikotar buvo paskelbta mokslinių straipsnių ir kitų publikacijų miesto viešųjų erdvių tema, kurios pateko ir į šią knygą. Ji, be kita ko, taip pat apibendrina ir akademinę-pedagoginę veiklą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakultete, kurios metu buvo gvildenami ne tik miesto morfologijos, kompozicijos, bet ir viešųjų erdvių klausimai. Ilgalaikis urbanistinės kompozicijos ir miesto morfologijos dėstymas kažkuriuo metu leido revizuoti daugelį ankstyvųjų idėjų ir požiūrių į pačią viešosios erdvės problemą ir jos formavimo dėsningumus. Laipsniškai keičiantis sociokultūrinei situacijai Lietuvoje, žinių laukas šia tema plėtėsi ir net kartais tai, kas kažkada anksčiau atrodė tik teoriniai svarstymai, prielaidos ar utopinės idėjos, po kurio laiko pasimatė kitokiais rakursais ar net tapo realiais faktais. Juos šiandien skirtingai vertiname, tačiau pats kaitos procesas yra nepaneigiama duotybė. Juk tuoj po Nepriklausomybės mažai kas galėjo įsivaizduoti, kad pagrindiniu viešosios erdvės formantu nebebus metaliniai kioskai, kad pagrindinės didžiųjų miestų gatvių viešosios erdvės po dešimtmečio taip dinamiškai keisis (pilnės ar tuštės) arba kad vienas ar kitas politinis sprendimas gali ilgesniam laikuiesmės nulemti ar net sustabdyti aikščių ar krantinių viešųjų erdvių kaitos procesą, arba kad XXI a. Lietuvos miestuose socioekonominis aspektas taps beveik svarbiausiu kriterijumi, lemiančiu ne tik miesto erdvių, bet ir įvaizdžio formavimo procesą. Tačiau šie reiškiniai taip pat parodė, kad miesto ir jo erdvių formavimas mūsų laikų sociokultūrinėje erdvėje yra labai sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja daug įvairių subjektų. Todėl laba sunku šio proceso metu pasiekti socialinį sutarimą ir mes, kaip visuomenė, neturime patirties šiems sunkumams įveikti. Tačiau, be viso to, šis minimas kaitos procesas man, kaip tyrėjui, vienais atvejais patvirtino, kitais paneigė dar disertacijos metu keltas hipotezes. Tiesa, kai kurie samprotavimai ir požiūriai buvo „tikrinami” ir taikomi intensyvioje architektūrinėje urbanistinėje praktikoje, rengiant viešųjų erdvių, miesto dalių projektus (kartu su studija „AEXN”) bei kelių miestų viešųjų erdvių konkursų vertinimo komisijų darbe. Tačiau jie niekada nepaneigė, kad miesto viešoji erdvė yra daugialypis ir dinamiškas sociokultūrinis fenomenas, reiškiantis kur kas daugiau nei regima ir suvokiama tikrovė. Tad jo studijavimas negali baigtis, kadangi tikrovė nuolat kinta, kartu su sociokultūrine aplinka keisdama tiek mentalinį, tiek socialinį savo turinį. Dar studijų metu susidomėjęs miesto viešųjų erdvių klausimu, šią temą skirtingu būdu domėjausi ir plėtojau iki šiol. Turiu pripažinti, kad ši knyga nėra pabaigtas rezultatas, ji greičiau yra tam tikra ataskaita, nes ir visuomenė, ir miestai, ir juolab požiūriai į juos nuolat modifikuojasi. Net tai, kas dar visai neseniai atrodė vos įžvelgiama tendencija, per penketą metų tampa tikrove. Tai liečia ir naujausias miesto bei jo viešųjų erdvių formavimo teorijas, kurios kinta ir vystosi beveik taip pat sparčiai, kaip, beje, ir pati miesto bei jo erdvės formavimo ideologija. Juk mūsų laikų Lietuvos urbanistika beveik prarado meninės kūrybos elementus, dažnai patekdama į geografijos, žemėtvarkos ar socioekonominės vadybos sritis. Dėl  to į miestą ir jo erdvę nebežiūrima kaip į vietą ar erdvę per ce, bet dažniau kaip į ekonominę mašiną ar galios realizavimo poligoną, kuriame konkretūs individai ar bendruomenės nieko nereiškia. Globaliosios urbanistinės plėtros ideologijos mažiau kalba apie miesto tapatumus ir vidinį turinį, labiau apie socioekonominius procesus ar net procesinius modelius, kurių ko ne matematinis unifikavimas dažnai skatina vizualinį vienodumą. Veikiant šioms idėjoms, tampa lyg ir nebemadinga kalbėti apie sociokultūrinius miesto aspektus, kurie neturi aiškios nansinės ar kokios kitos naudos išraiškos, tačiau, kaip jau ne sykį minėta, yra labai svarbūs ir miestui, ir jo gyventojams. Kaip, beje, ir vietos tapatumai, kurie dažnai yra kur kas svarbesni atvykstantiems svečiams nei vietos priklausomybę kuriai nors geopolitinei erdvei žymintys globaliniai architektūros simboliai bei laisvė būti savimi.

Be kita ko, ši knyga, kaip ir daugelis kitų veikalų urbanistikos tema, stipriai vėluoja. Jos reikėjo gerokai anksčiau, kai Lietuvos miestų viešųjų erdvių problemos buvo tik aptarinėjamos, o formavimo praktika ir politika dar nebuvo taip įsibėgėjusios. Tačiau net ir šiuo metu, po dvidešimties Nepriklausomybės metų, kai daug kas viešųjų erdvių formavimo srityje jau įvykę ir dauguma miesto viešųjų erdv jau sutvarkyta, manau, kad šio darbo aktualumas nesumenko. Juk svarbiausios sovietinių metųideologinės“ viešosios miestų aikštės vis dar yra tuščios, nesuformuotos ir neaiškios, o kai kurios iš šiandien jau suformuotų viešųjų erdvių vertinamos gana prieštaringai.

apieapie.html
tekstaitekstai.html
knygosknygos.html
siuntiniaisiuntiniai.html
nuorodosnuorodos.html
kontaktaicontact.html
galerijosgalleries.html
blog’asBlog/Blog.html
podcast’aiPodcast/Podcast.html

ENG

on experimentalexperimental/experimental.html